ATĖNŲ ŠUNYS

Poem By Maarja Kangro

Plákoj, palei Akropolį,
nekalbant apie kitas vietas,
jų aibė šmirinėja, miega.
Dideli, švelnūs, mandagūs šunys.

Su mokinukų įkarščiu
verčiame žinomą senąją kalbą,
aš paveiksluoju šunelius:
baltus, geltonus, juodus.

„Nėra nė vieno mažo."
Tu džiūgauji lyg mokslininkas:
„Mažieji jau išmirę!"
Mėlynos akys švyti.

Kadais migdolai buvo nuodas,
žirniai - mažutėlaičiai,
o žmonės - kraujo trokštantys nykštukai!
Argi ne taip?

Mes didesni už savo protėvius.
Ir mudu du - tokie mandagūs.
„Kažkokia melancholija
slypi išlikusiuose šunyse."

„Mieli šuniukai sušveitė kitus?"
Mes atsisėdam valgyt vakarienės
cinikams atminti (tiems tikriesiems)
ir į sveikatą mandagių šunų.

Comments about ATĖNŲ ŠUNYS

There is no comment submitted by members.


Rating Card

5 out of 5
0 total ratings

Other poems of KANGRO

The doner

In a small bookstore
under the roof of a shopping mall,
looking for a gift,
I resorted to the silly habit

A Brief history of art

In the hot garden of the Peggy
Guggenheim Museum in Venice
stands a sculpture by Anish Kapoor,
a dark grey granite block.

An old lover

I'll go to the other hall
only for drinks, of course.
Oh, isn't that -! Oh, hello.
I observe his eyes, his neck,

Come into my cave, Matter!

On the manor house clad in scaffolding,
a flag is waving like a rag.
A national flag. Torn and shabby,
it doesn't care which nation it belongs to.

The dogs of athens

In Pláka, around the Acropolis,
not to mention elsewhere,
multitudes stroll and sleep.
Big dogs. Gentle, polite.

Asbestos

So, as a child, you say?
You jumped,
and the pile of Eternit cracked?
Blue sneakers, white chrysotile.

Pablo Neruda

If You Forget Me