Vienišieji 2.

Poem By Liāna Langa

Traška žvarbios nakties nušaldyti lapai tarp pirštų. Varnas žengia žingsnį arčiau
dumblo spalva nutepto kryžiaus. Į pigaus granito plokštę atsitrenkęs baltas akmenėlis
tavo aidą iššaukia. Reikalai čia baigias greičiau nei turguje, mylinčių aistrose ar politikoj.
Aidas lygus garsui, kai neršia lašišos, išblukusiom keterom besitrindamos, tik šitas
labiau girdimas. Bet vienas karvelis kerta snapu antrajam tiesiai į širdį.

Nuo kapų tvarkytojos Valijos trenkia vodka ir paranormaliu gyvenimu po lapų kupetomis.
Ji violetinėmis rankomis ima pinigus, ber, regis, lūpomis, išgeltusiomis lyg kreida.
Danguje susivelia debesys gniužulais, kaip pagalvių sintetika pigiuose viešbučiaus.
Pakabintas koplyčios raktas skamba Baltijos vėjuose tarytum kapšas bagočiaus,
o mes graužiam riestainių skyles, kai laksto lapų pinigėliai lyg pakvaišę aplink kryžius.

Anapilyje, kur vietą išsipildymo nurodo kastuvo kotu, kūkčiojimu, smėlio sauja,
ten iki pačių kaulų laikas kasa ir atmeta, ką mes kadais bučiuodami
aukojam angelams. Dabar pakojy joadašakių tujų jie suakmenėję.
Nėra jėgų gedėti, skleidžiasi budrumas. Ir tampa nebūtis staiga tokia paliečiama, tik ji suartina mus taip.
Mano burnoj vien sūrūs akmenėliai, kai stengiuos tau primint aš savo vardą.

Comments about Vienišieji 2.

There is no comment submitted by members.


Rating Card

5 out of 5
0 total ratings

Other poems of LANGA

The Ones Who Don't Belong 1.

I wake suddenly from deep sleep.
In the forest's undergrowth my shadow roams.
Hundred-thousand-year greedy muzzles suck
moisture clinging to a vessel of mist.

The Ones Who Don't Belong 2.

Leaves frost-bitten by a harsh night rustle between my fingers.
A rook siddles closer
to a cross painted mud-colour. A white pebble thrown against
the cheap granite slab summons an echo

The Ones Who Don't Belong 3.

You say to me - summer? Stop! Too much of glowing flesh, glassy
grey light on eyelids, the odour of decaying melons. Maybe
a movie, ditam, ditam? Dipetti, dipetti, perhaps to the Antarctic?
Don't be angry. Escape heals, but only for a space of time, just until

The Ones Who Don't Belong 4.

Come, life's winter! In a corner of a window ledge a titmouse
pecks at a bit of bacon
whiter than the city's snow. Lemon yellow sunbeam bagpipes
tangle in tree branches sounding funeral marches. Racing clouds

The Ones Who Don't Belong 5.

A roadside garden queen boards the train Aizkraukle - Riga.
She's wearing rubber boots, a grey moustache
above a chapped mouth.

The Ones Who Don't Belong 6.

Farewell, homo mediocris! We dream and sleep still among roe
subtly rose. So slow their movement, so sticky. As if someone
will come shortly to glue our transparent flesh together.
We can do it ourselves! Just the water doesn't permit it,

Maya Angelou

Caged Bird