Vienišieji

Poem By Liāna Langa

Staiga aš pabudau iš gilaus miego.
Šešėlis mano tarp krūmynų mišku slinko.
Ir metų šimtas tūkstančių taip godžiai drėgmę žindo,
snukius prispaudę prie miglos didžiulio indo.


Tarsi arbatos šlaipias ir išbrinkęs žalias lapas
dangus man įplaukė akysna, jis nebojo
nė sąsiaurio. Laivai žvaigždinų
prigludo prie manęs, sudužusiųjų kapo.


Aš nežinojau, ką sakys man žvėrys,
ir tylą kaip ilgai svečiai pratęs.
Buvau aš tavo raktas, jaunas vynas,
juo dievobaimingi užpildo juodas statines.


Ir transe, kai tamsa pasklido tirpdama, ir ji
šešėliais man ant veido krito iš kritų
ir dar kitų gyvenimų ir praeičių,
tada ir mirė didelė dalis manęs many.


Staiga aš pabudau iš gilaus miego,
ir kando veidą man tava kruša.
Kažkas greta balsu pelėdos tarė dievas,
tuščia ranka tavoji buvo, visiškai tuščia

Comments about Vienišieji

There is no comment submitted by members.


Rating Card

5 out of 5
0 total ratings

Other poems of LANGA

The Ones Who Don't Belong 1.

I wake suddenly from deep sleep.
In the forest's undergrowth my shadow roams.
Hundred-thousand-year greedy muzzles suck
moisture clinging to a vessel of mist.

The Ones Who Don't Belong 2.

Leaves frost-bitten by a harsh night rustle between my fingers.
A rook siddles closer
to a cross painted mud-colour. A white pebble thrown against
the cheap granite slab summons an echo

The Ones Who Don't Belong 3.

You say to me - summer? Stop! Too much of glowing flesh, glassy
grey light on eyelids, the odour of decaying melons. Maybe
a movie, ditam, ditam? Dipetti, dipetti, perhaps to the Antarctic?
Don't be angry. Escape heals, but only for a space of time, just until

The Ones Who Don't Belong 4.

Come, life's winter! In a corner of a window ledge a titmouse
pecks at a bit of bacon
whiter than the city's snow. Lemon yellow sunbeam bagpipes
tangle in tree branches sounding funeral marches. Racing clouds

The Ones Who Don't Belong 5.

A roadside garden queen boards the train Aizkraukle - Riga.
She's wearing rubber boots, a grey moustache
above a chapped mouth.

The Ones Who Don't Belong 6.

Farewell, homo mediocris! We dream and sleep still among roe
subtly rose. So slow their movement, so sticky. As if someone
will come shortly to glue our transparent flesh together.
We can do it ourselves! Just the water doesn't permit it,

Maya Angelou

Caged Bird